Apie egzistencinę terapiją
Labai dažnai, kai kam nors pasakau, kad mokiausi egzistencinės terapijos ir savo darbe vadovaujuosi egzistencinės psichologijos principais, susiduriu su nuostata, kad užsiimu kažkuo paprastam žmogui sunkiai suprantamu. Taigi pamėginsiu paprastai ir aiškiai papasakoti apie egzistencinę psichologiją ir terapiją, kaip aš ją suprantu.
Pradėti reikėtų nuo to, į ką gilinasi egzistencinė psichologija ir terapija, į ką krypsta egzistencinio terapeuto dėmesys. Iš tikrųjų tai, kuo užsiima egzistencinė psichologija – žmogaus gyvenimo realybės tyrinėjimas. Kitaip sakant, ją domina žmogus pasaulyje, žmogus jo kontekste. Būtent žmogus, o ne kažkoks stabilus asmenybės savybių, konstruktų rinkinys. Gyvas, besikeičiantis žmogus, kuris buvoja, dalyvauja pasaulyje, yra atviras pasauliui ir dėl to neatsiejamas nuo pasaulio. Kadangi žmogus ir pasaulis yra nedaloma visuma (žmogus egzistuoja tiktai pasaulyje bei pasaulis negali egzistuoti be žmogaus), natūralu, kad negalima suprasti žmogaus atsietai nuo pasaulio, kuriame jis egzistuoja. Jeigu žmogus turi sunkumų, problemų, jie neišvengiamai įtakoja ir žmogaus pasaulį, visus jo pasaulio aspektus, kurie egzistencinėje psichologijoje vadinami keturiais egzistencijos matmenimis (fizinis, socialinis, psichologinis ir dvasinis). Čia labai reikšminga būtent tai, kad visi žmogaus buvojimo pasaulyje matmenys yra laikomi gyvybiškai svarbiais, jų nehierarchizuojant, nė vieno nenuvertinant ir nepelnytai neiškeliant virš kitų: tiek fizinis – santykių su aplinka ir savo fiziologiniais poreikiais pasaulis, tiek socialinis – santykių su žmonėmis pasaulis, tiek psichologinis – santykių su savimi pasaulis bei dvasinis – santykių su savo vertybėmis pasaulis. Kadangi visi šie matmenys yra betarpiškai vienas su kitu susiję, natūralu, kad ir žmogaus sunkumai atsispindi juose visuose, lygiai taip visuose matmenyse slypi pagalbos žmogui resursai. Šiuo požiūriu ypatingas vaidmuo tenka dvasiniam matmeniui, kur įveikiamos net ir tos problemos bei sunkumai, kurie neišsprendžiami fiziniame, socialiniame ir psichologiniame matmenyse.
Mano supratimu, dvasinis matmuo yra egzistencinės terapijos šerdis. Apskritai egzistencinė terapija – tai gyva, gyvenanti filosofija. Kaip tik dvasiniame matmenyje atsiskleidžia visas žmogaus pasaulis per asmeninę jo gyvenimo filosofiją, per vertybes, kuriomis grindžiami žmogaus pasirinkimai. Be to, būtent dvasinio matmens dėka, egzistencinėje psichologijoje/terapijoje yra vietos dvasingumui, Dievui, tikėjimui, ir tam skirta viena reikšmingiausių, garbingiausių vietų, nes būtent tikėjimas gali išgydyti ten, kur bet kokia psichologija bejėgė…
Apskritai egzistencinėje psichologijoje ir terapijoje, siekiant suprasti žmogų ir jo pasaulį, vienas esminių klausimų yra – ką konkrečiam žmogui reiškia būti žmogumi, tiksliau, kaip konkretus žmogus išgyvena savo žmogiškumą: kiek jis gyvas, kiek laisvas, kaip jis buvoja laike, kiek prasmės jo gyvenime, kaip jis išgyvena savo baigtinumą, egzistencinį nerimą ir kaltę. Taigi kalba eina apie universalių gyvenimo duotybių (egzistencialų), tyrinėjimą.
Vienas iš egzistencialų – būties jausmas – tai žmogaus gyvumo rodiklis, atspindintis, kiek žmogus jaučia savo egzistenciją, savo gyvenimą kaip judėjimą, kitimą, tėkmę. Kas padeda tokiam jausmui atsirasti – tai atvirumas pasauliui, leidimas sau išeiti į pasaulį ir įsileisti pasaulį į savo gyvenimą. Turbūt vienas pagrindinių tikslų egzistencinėje terapijoje – tai jausmo, kad gyvenu, atsiradimas ar sustiprėjimas. Čia man norisi pacituoti Seneką: “Kaip ilgai gyvensiu nuo manęs nepriklauso, bet nuo manęs priklauso, ar tikrai gyvensiu, kol gyvenu“.
Laisvė – kita egzistencinė duotybė. Egzistencinėje psichologijoje žmogus yra laisvas. Tiksliau, laisvas savo ribotume. Žmogus rinkdamasis pats kuria savo gyvenimą, pasiremdamas tuo, kas jam duota, ko pasirinkti negalima. Žmogus yra laisvas pasirinkti. Arba nesirinkti. Bet ir vienu, ir kitu atveju jis pats atsakingas už savo sprendimą. Egzistencinė psichologija remiasi nuostata, kad kalbėti apie absoliučią laisvę nėra prasmės, kad įmanoma tik situacinė laisvė, kurią sudaro galimybių, būtinybės ir ribų (to, kas neįmanoma) supratimas. Galiausiai egzistencinėje psichologijoje iškyla dar vienas labai svarbus laisvės aspektas – čia kalbama ne tiek apie laisvę nuo, kiek apie laisvę kam.
Gyvenimo baigtinumas – tai gyvenimo duotybė, apie kurią dažnas su malonumu “pamiršta”, o egzistencinė psichologija išdrįsta žmogų pastatyti prieš jo paties mirtį, kaip vienintelį tikrą dalyką kiekvieno iš mūsų laukiantį ateityje. Tiksliau – kas gali būti dar baisiau suvokti – mirtis ne laukia, o nuolat vyksta. Juk gyvenimas apima ir mirtį. Gyventi reiškia po truputį mirti kas dieną, kas valandą, kas minutę, kas sekundę… Egzistencinė psichologija kalba apie mirties prasmę: neišvengiama žmogaus buvojimo pasaulyje pabaiga įpareigoja žmogų maksimaliai išnaudoti jam skirtąjį gyvenimo laiką, neleidžia atidėlioti, praleisti galimybių. Kitaip sakant, mirtis neleidžia atidėlioti gyvenimo.
Egzistencinė psichologija naujai pažvelgia į nerimą ir išskiria neurotinį bei egzistencinį nerimą. Būtent egzistencinis nerimas yra neišvengiama žmogaus gyvenimo duotybė – juk visas mūsų nesaugus, nepastovus, neišbaigtas, netobulas gyvenimas kiekviename žingsnyje yra lydimas nerimo. Egzistencinė psichologija atkreipia dėmesį į tai, kad nerimas nėra vien tik neigiama, patologinė būsena (kaip manyta anksčiau), dar daugiau – čia tvirtinama, kad pašalinti nerimo neįmanoma, kad jis ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas. Taip egzistencinėje psichologijoje atsiveria erdvė pozityviai nerimo prasmei, potencialiai jo jėgai.
Egzistencinė psichologija pateikia išsamų kaltės supratimą, kur šalia realios bei neurotiškos kaltės, dar išskiriama egzistencinė kaltė kaip gyvenimo duotybė. Čia žmogus skatinamas atsigręžti ne tik į savo atliktus, bet ir į neatliktus pasirinkimus, ne tik į savo realizuotas, bet ir į nerealizuotas galimybes, ne tik į tai, kiek jis davė gyvenimui, bet ir į tai, kiek jis liko skolingas (kaltė prieš save). Čia taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kaip netobulai žmogus būna su kitais žmonėmis, kad mums nelemta vienas kito visiškai pažinti ir iki galo suprasti (tarpasmeninė kaltė). Ir galiausiai ekologinė kaltė – kaltė už žmoniją, už tai, kaip yra elgiamasi su mūsų aplinka, žeme, pasauliu. Ir turbūt svarbiausias dalykas – kad egzistencinė kaltė (visos trys jos formos) ne tik neišvengiama ir nepašalinama, bet ir turinti savo gilią prasmę.
Laikas – dar vienas egzistencialas. Egzistencinę psichologiją domina, kaip žmogus buvoja laike: savo gyvenimo laike bei apskritai laike, laikiškume. Pirmojo aspekto nagrinėjimas sudaro sąlygas žmogui pamatyti ir priešpastatyti savo vidinį laiką (“širdyje” 18m.) ir realų gyvenimo laiką (iš tikrųjų 58m.), įvertinti, kuriame savo gyvenimo taške žmogus yra, kuri gyvenimo dalis nugyventa, kiek dar (tikėtina) liko. Tai skatina žmogų pažvelgti, kuo jo laikas užpildytas ir ar vertai laikas leidžiamas. Kitas buvojimo laike aspektas leidžia susigaudyti, kiek žmogus gyvena dabartyje, kiek jo praeityje, kiek ateityje. Pačios egzistencinės terapijos laikas – dabartis su atvirumu ateičiai, o vienas pagrindinių terapijos tikslų – gebėjimas gyventi laike, t.y. pasiremiant praeitimi, veikti dabartyje ir kurti galimybes ateičiai.
Nuo egzistencinės psichologijos neatsiejamas prasmės/beprasmybės klausimas ir V. Franklis, teigiantis, kad žmogus ne genamas/varomas (instinktų, kompleksų), o greičiau traukiamas (prasmės, tikslo). Dėl to egzistencinė psichologija ir terapija, siekdama suprasti žmogų ir tai, kaip jis kuria savo pasaulį, daug dėmesio skiria vertybėms, tikslams, prasmei. Egzistencinė psichologija ir terapija žmogų ne tiek atgręžia į save, kiek greičiau skatina jį savo žvilgsnį nukreipti į tai, kas yra už jo – ar tai būtų kitas žmogus, ar darbas, ar idėja. Žmogų, užduodantį klausimą “ko aš galiu tikėtis iš gyvenimo?” egzistencinė psichologija ir terapija skatina pripažinti, kad greičiau šis klausimas yra jam užduodamas: “ko gyvenimas laukia iš manęs?”. Pasak V. Franklio, kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką gyvenimas turi užduotį, kurios išpildyme glūdi to momento prasmė, kad kiekvienas laisvas atrasti prasmę, ir bene pats reikšmingiausias dalykas – kad gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas.
Kalbėdama apie egzistencinę psichologiją ir terapiją, kaip aš ją suprantu, negaliu nepaminėti, kad, mano įsitikinimu, kertiniu terapijos akmeniu yra santykis. Egzistencinėje psichologijoje ir terapijoje žmogui sakoma ne Tai, o Tu, kad žmogus čia ne objektas, o subjektas. Terapija vyksta santykio Aš – Tu dėka, kur abu lygūs. Tegul vienas iš dalyvių (klientas) pažeidžiamas, sutrikęs, nerimastingas, tačiau jis yra pilnavertis pašnekovas, partneris. Tuo tarpu kitas dialogo dalyvis (terapeutas) nėra visagalis gydytojas, žinovas, specialistas, iš anksto turintis atsakymus į visus klausimus. Jis dalyvauja kliento gyvenime tiek, kiek yra į jį įleidžiamas, kiek klientas jam savęs ir savo gyvenimo konteksto atskleidžia, parodo. Terapeutas ne kažką daro, o būna kartu. Abu dialogo dalyviai yra susieti – pagalba klientui neįmanoma tiek be paties kliento dalyvavimo, atsivėrimo, tiek be terapeuto kaip žmogaus autentiško dalyvavimo, įsitraukimo savo jausmais, mintimis, pasaulio matymu. Terapeutas iš anksto nežino, neišmano, bet nori klientą ir jo pasaulį pamatyti, pažinti, suprasti ir tuomet savo matymu, supratimu dalinasi su klientu, nesiekdamas kažką jame keisti. Iš esmės jokių technikų, metodikų, priemonių, pratimų, žaidimų, tik pokalbis/dialogas tarp dviejų žmonių. Tik Aš ir Tu. Tik santykis. Tik dalyvavimas. Ir keičiasi abu…
Apibendrinant galima teigti, kad egzistencinė psichologija ir terapija:
- visybiška, nes ji nagrinėja ne tiek konkrečias problemas, kiek apima visą žmogaus gyvenimo esmę, jo realybę su visais aspektais (fiziniu, socialiniu, psichologiniu, dvasiniu);
- visaapimanti, nes čia siekiama ne ko nors atsikratyti (simptomo, silpnumo, kančios, nerimo), bet suprasti, priimti, įprasminti;
- drąsi, nes čia skiriamas didelis dėmesys ir “nepatogioms” žmogaus egzistencijos sudedamosioms dalims (egzistencialams), nes čia tiesiai ir drąsiai žiūrima žmogaus būčiai į akis, nebijant tikrais vardais vadinti mirties, vienatvės, beprasmybės;
- realybės terapija, nes čia nagrinėjamos tiek konkretaus žmogaus galimybės, tiek ribos konkrečioje situacijoje.
Be to, egzistencinėje psichologijoje ir terapijoje daug laisvės, nes ji neįspraudžia nei žmogaus į jokius rėmus ar konstruktus, nei savęs pačios kaip terapijos į jokias griežtas taisykles, technikas. Kartu čia labai aiškios ribos, į kurias privalu atsižvelgti. Bet tai ne terapijos ribos, o žmogaus ribos.